Tėvų Atstūmimo Sindromas
Pradžia Pasekmės vaikui
2014-09-16 18:20
Šeima be tėvo ir to pasekmės vaikams El. paštas

Prieš nutraukdami vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/motinos ryšį, paskaitykite tyrimo išvadas. Ir jei IŠ TIESŲ MYLITE SAVO VAIKUS, IR LINKITE JIEMS LAIMINGOS ATEITIES – tai leiskite jiems susidaryti tvirtus emocinius pagrindus.Trisdešimt metų trukęs tyrimas „Šeima be tėvo“, atliktas Anglijos organizacijos CIVITAS ( Institute for the study of civil society, rezultatai susumuoti 2002m. ir redaguoti Rebeccos O`Neill) . Tyrimo rezultatai pavadinimu „ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“ atskleidė išvadas dėl pasekmių vaikams, kurie augo be savo biologinio tėvo (dėl jo nebuvimo ar mirties) ar dėl ryšio su biologiniu tėvu nebuvimo:

1.   Tokie vaikai 2,5 karto dažniau jaučiasi nelaimingesni, nei jų bendraamžiai ir 3.3 karto dažniau turi žemesnį savęs vertinimo faktorių (tai atsiliepia jų prestacijoms ir rezultatams).
2.   2 kartus dažniau turi sveikatos sutrikimų, nei abu tėvus turintys vaikai.
3.   Panašus tyrimas Amerikoje atskleidė, kad iš 1400 tirtų šeimų 20-25% vaikų iš išsiskyrusių šeimų (auginami dažniausiai jų motinų) demonstravo depresyvų arba impulsyvų elgesį, neatsakingumą bei antisocialų elgesį. Tuo tarpu neišsiskyrusių šeimų tarpe – iki 10% atvejų.
4.   Mokykloje išryskėja tokių vaikų sunkumai, mokantis skaičiuoti, skaityti, analizuoti.
5.   Iki 50% turinčių problemų santykiuose su mokytojais – dėstytojais yra vaikai be tėvo.
6.   3 kartus dažniau nesugeba išlaikyti santykių su draugais.
7.   Dažnai demonstruoja agresyvų elgesį prieš suaugusius bei silpnesnius, gadina ir naikina kitų žmonių turtą/daiktus.
8.   1,8 kartus dažniau turi psichosomatinių nusiskundimų (be aiškios priežasties galvos skausmas, pykinimas, pilvo skausmas, nuovargis ir pan.).
9.   Be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis.
10.   Tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų.
11.   2 kart dažniau pabėga iš namų.
12.   Sulaukus paauglystės, seksualinį gyvenimą pradeda anksčiau: berniukai 2.28 karto; mergaitės - 1,6 karto.
13.   1,68 karto mergaitės tampa motinomis iki jų 18-ojo gimtadienio.
14.   Paaugliai be tėvo nuo 11 iki 16 metų turi 25% didesnę galimybę padaryti nusikaltimus.
15.   Jauni vyrai, užaugę be tėvo, turi 1,6 karto didesnę riziką tapti recidyvistais.
16.   50% dažniau pradeda jauname amžiuje rūkyti.
17.   40% dažniau ima jauname amžiuje vartoti alkoholinius gėrimus.
18.   20% dažniau ima vartoti narkotikus (iki 15 metų) ir 70% dažniau vartoja narkotikus 18- mečiai, užaugę  be tėvo.
19.   2,7 kartus dažniau praleidinėja mokyklą ar nepasirodo darbe be priezasties.
20.   15,6 % dažniau būna pašalinami iš mokyklos.
21.   2 kartus dažniau nebaigia mokyklos. 

 Suaugę vaikai ( 30-mečiai) be tėvo:


- 2 kartus dažniau turi emocinių ir prisitaikymo problemų darbe ir kolektyve,
- 1,4 karto dažniau būna bedarbiais, o 1,3 karto dažniau - ilgalaikiais bedarbiais,
- jų uždirbamos pajamos būna iki 20% mažesnės, nei su abiem tėvais augusių vaikų,
- 1,7 karto turi didesnę galimybę tapti benamiais.
- 70% dažniau patenka į policijos akiratį, taip pat į kalėjimą,
- iki 25% suaugusių vaikų turi ilgalaikių emocinių problemų,
- iki 30% didesnę galimybę mirti, 70% turi problemų dėl kraujo cirkuliacijos, 56% didesnę galimybę dėl psichinių ligų simptomų, 27% didesnę galimybę kęsti chronišką neurologinį skausmą, 26% didesnę tikimybę aplamai blogai sveikatai.
- be tėvo augę vaikai gyvena vidutiniškai 4 metus trumpiau.

 Tyrimas taip pat atskleidė „ šeimos be tėvo“ pasekmes moterims ir vyrams. Medžiaga ta tema ruošiama.

Tyrimo originalas anglų kalba: http://www.civitas.org.uk/pubs/experiments.php

 

 

 

 

 

 

 
Pasekmės vaikui El. paštas

Akivaizdu, kad jei niekas nesustabdys tėvų atskyrimo proceso, vaiko ryšys su atstumiamu tėvu/motina nutrūks. Vaiko ryšiai su tokiu tėvu/motina bus atšiaurūs. Abejotina, ar augdamas, vaikas be psichologo pagalbos kada nors supras, kas iš tiesų įvyko. Vaikas negalės gauti naudos, bendraudamas su atskirai gyvenančiu tėvu/motina ir to, kuo jis galėtų praturtinti vaiko gyvenimą.

Vaiko atitolinimas nuo tėvo pažengia dar labiau, kai atstūmimo procesą skatinanti pusė naudojasi vaiku, kaip asmeniniu terapeutu. Vaikui labai detaliai papasakojama apie tai, kokios neigiamos patirties ar neigiamų jausmų teko išgyventi dėl atstumiamo tėvo kaltės. Vaikas, kuris yra susitapatinęs su tokiu tėvu/motina dėl to, kad dar nesuvokia savęs kaip asmenybės, o taip pat yra visiškai nuo jo priklausomas, labai lengvai perima tokį neigiamą tėvo/motinos požiūrį. Jis prisiderina prie tokio tėvo ir jaučiasi, kad  turi būti jo/jos gynėju.

Žymi PAS specialistė iš Vokietijos Ursula Kodjoe atliko tyrimą su 436 žmonėmis nuo 17 iki 82 metų amžiaus, kurių ryšys su vienu iš tėvų buvo nutrauktas. Išryškėjo, jog šie žmonės turi rimtų bendravimo problemų, ypač su gyvenimo partneriais. Jie kartoja, kaip tradicija, skyrybas ir santykių griovimą savo šeimose. Savo nesėkmes ir klaidas jie linkę primesti kitiems. Dar išryškėjo ir tai, kad nei vienam iš jų nepasisekė pasiekti patenkinamos karjeros profesinėje srityje.

Profesorius R.A. Gardneris daugiamečių tyrimų pasekoje priėjo išvados, jog vaiko «smegenų plovimas» tikslu sukelti neapykantą vienam iš tėvų ir tuo sukelti vaikui psichologinį  susirgimą – yra vaiko psichologinis žalojimas. Tokio žalojimo  pasekmes jis vertino kaip sunkesnes, nei fizinį žalojimą ar net seksualinį išnaudojimą. Vaikai, kurie vaikystėje buvo skriaudžiami, net seksualiai išnaudoti, įveikę fizinį ir dvasinį skausmą vis dėlto išauga psichologiškai sveikais žmonėmis. Tuo tarpu vaiko, kuriam sukeltas PAS sindromas, gyvenimas niekada nebegali būti kitoks, nes jo dvasinis pasaulis yra «išprievartautas» labai giliai.  Vaikai su PAS sindromu neturi galimybės išmokti teisingo vyro-tėvo ir moters-motinos vaidmens, nes jie neturi to pavyzdžio realybėje. Tėvo vaidmuo būna išstumtas ir sutryptas, o motina pati vaikui demonstruoja ne tokį moters-motinos vaidmenį , koks visuomenėje yra priimtinas ir vertinamas.

Vaikams su PAS sindromu yra sutrikęs realybės suvokimas. Tokie vaikai yra programuojami vertinti reiškinius ir įvykius kitaip, nei jiems patiems tai atrodo. Tai sukelia vaikams sumišimą, netikrumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, įtarumą, jei kito žmogaus nuomonė nesutampa su programuotojo nuomone. Sutrikęs realybės suvokimas ir dėl to atsirandantys sunkumai yra vienas iš psichozės požymių. Labai dažnai sąryšyje su PAS sindromu, yra minimos paranojos ir kliedesiai, kurie vaikus gali lydėti visą gyvenimą. Kartais vaikai taip neigiamai «įprogramuojami», jog jų elgesys tampa psichopatiškas. Vaikams, kurie atskirai gyvenantį tėvą/motiną mylėjo ir jį gerbė, tačiau po skyrybų antrojo iš tėvų pastangomis šis ryšys buvo nutrauktas, išsivysto depresijos.

Dauguma tokių vaikų susiduria su rimtomis psichiatrinėmis problemomis. Ar jie kada nors suaugs ir suvoks, kas įvyko jų gyvenime? Sunku tikėtis, kad jie kada nors tai suvoks be asmens, kuris atpažintų šį sindromą ir patartų, kaip jo atsikratyti. Vis dėlto, yra pasitaikę išimčių, kai vaikas ir nuo jo atitolintas tėvas/motina vėliau gyvenime vėl susivienijo.

Ilgą laiką vaikui“ plaunant smegenis“ , jam atsiranda:

  • Psichologinių problemų: fobijų, depresijų, agresija, psichosomatinių nusiskundimų.
  • Išsivysto nepilnavertiškumo kompleksas, savosios vertės nesuvokimas ar net neturėjimas.
  • Prarandamas ryšys su savo asmeninėmis emocijomis ir jausmais (išsivysto vadinamas „zombiškumas“, kai vaikas nebedrįsta prieštarauti ir vykdo nurodymus be jų vertinimo arba nesugeba pats imtis iniciatyvos ir jam nuolat reikalingas „ postūmis“ ). Tai – ne vien tėvų-vaikų santykiuose, bet visose gyvenimo srityse. Nes vaikas neišmokęs pasakyti “ne“ dėl intensyvaus „ smegenų plovimo“. 
  • Riboti pasiekimai intelektualinėje srityje (asmeniniai norai ir jausmai sunaikinti programavimo metu, nebėra iniciatyvos pažinimui, kūrybai, ieškojimams bei atradimams).
  • Socialinio vystymosi ir kontaktų sutrikimai, kas tolesniame gyvenime tampa neįveikiama kliūtimi, siekiant karjeros, sėkmingai funkcionuojant darbo ar kitame kolektyve. Dėl to PAS vaiko santykiai su kitais yra paviršutiniški ir trumpalaikiai. Draugų ratas labai ribotas. Ypač sudėtingi, sunkūs santykiai su partneriu.

Paskutinių ilgalaikių tyrimų duomenimis, sunkiausiais Tėvų Atstūmimo Sindromo atvejais, vaikams yra diagnozuojami analogiški psichologiniai ar asmenybės sutrikimai pagal DSM -4, kaip ir jų tėvams - programuotojams:

  • 297.3 Shared Psychotic Disorder ( Dalinis psichozinis sutrikimas),arba Folie ‘a Deux
  • 297.1  Delusional Disorder (Kliedesiniai sutrikimai )
  • 301.0 Paranoid Personality Disorder (Paranoidinio tipo asmenybės  sutrikimas)
  • 301.81. Narcisstic Personality Disorder ( Narcistiško tipo asmenybės sutrikimas)
  • 301.83. Borderline Personality Disorder (Ribinės asmenybės sutrikimas)
  • V61.20 Parent-Child Relational Problem ( Tėvų-Vaikų santykių problemos)


O taip pat ir šie pagal DSM-4, būdingi PAS turintiems vaikams:

  • 300.15 Dissociative Disorder NOS ( Disociaciniai sutrikimai)
  • 309.21 Separation Anxiety Disorder ( Atskyrimo  nerimo sutrikimas)
  • 312.9   Disruptive Behavior Disprder NOS ( Elgesio Sutrikimai)
  • 309.X   Adjustment disorder ( Adaptacijos sutrikimai)
  • 313.9   Disorder of Infancy, Childhood, or Adolescence NOS ( Kūdikystės, vaikystės ir suaugusio psichologiniai raidos sutrikimai. )

Plačiau apie tuos sutrikimus: http://www.sveikas.lt/

Šaltiniai:

www.ouderverstoting.nl/artikelen/Aan PAS gerelateerde diagnoses.pdf  (1- 7 pus.)
www.f4j.be/ouderverstoting/infopas

 
PAS indoktrinacijos psichiatrinės ir psichosomatinės pasekmės El. paštas

Iš U.Kodjoe pranešimo tarptautinėje konferencijoje Vilniuje 2008-11-27

Tėvų Atstūmimo Sindromas (PAS) neturi būti suprastas, kaip tai, kad tėvams vien tik draudžiama lankytis ar kai draudžiamas bet koks vaikų kontaktas su atskirai gyvenančiais tėvais– kaip daugelis, kad yra įsitikinę – o psichiatrijos prasme atitinkamas psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto vaikams (Garnder, 1998, 2002, 2003; Warshak, 2003; Camps, 2003). Skirtingai nuo kitų, pavyzdžiui, aiškinant psicho-dinaminį vaikų atsisakymą bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu,  PAS visuomet yra siejamas su masiniu lankymo sabotavimu ir (arba)  manipuliavimu vaiku bei indoktrinacija ( t.y. įtaiga).

Tėvai ir (arba) kiti asmenys, nuo kurių vaikas yra priklausomas, aktyviai manipuliuoja – sąmoningai arba ne. Vaikų neigiamas požiūris į atskirai gyvenantį tėvą PAS atvejais nėra pagrįstas faktine neigiama patirtimi su atstumtu tėvu  (tuo atveju nėra kalbos apie PAS). Svarbūs veiksniai PAS sindromo vystymęsi yra juodinimas, realybę iškreipiantys vaizdai, pateikti antrojo iš tėvų, ryšių su vaiku nutraukimas (Klenner, 1995), į tikslą nukreipta neigiama informacija ir (arba) klaidinantys abejotinos tiesos pranešimai (Clewar ir Rivlin, 1991). Vaikų lojalumo konfliktas, kuris egzistuoja bet kuriuo atveju, padidėja. Vaikų PAS simptomų atsiradimo atvejais labai svarbūs yra baimė, priklausomybė ir susitapatinimas su atstūmimo procesą incinijuojančiu  tėvu. Galima pastebėti susijusią psichodinamiką, pavyzdžiui, Stokholmo sindromo atveju, po pagrobimų arba sektų sistemose.

PAS indukcija turi būti nagrinėjama kaip psichologinis/emocinis arba, priešingai, narcisistinis vaiko išnaudojimas (Gardner, 1998, 2001; Gyseghem, van, 1999; Jopt, 1998; Heyne, 1996; Dulz ir Schneider, 1999, p. 55; Eckhardt-Henn, 2000). ICD 10 (1994) , tai yra „psichologinė prievarta“ pagal diagnozę T 74.3 (Deutsches Institut für medizinische Dokumentation und Information [DIMDI], 1994). Teisiniu požiūriu PAS turi būti klasifikuojamas, kaip psichologinė žala vaiko gerovei, tėvams vykdant vaiko priežiūrą, Vokietijos Civilinio kodekso 166 straipsnio prasme (c.f. Kodjoe & Koeppel, 1999 a, taip pat OLG [Oberlandesgericht = Appellate Court] Frankfurt/M. 6WF168/00 2000 m. spalio 26 d., :FamRZ 48 (10) 2001, p. 638). Deja, šį faktą daugelis PAS koncepcijos kritikų dažnai sumenkina arba iš vis neigia (naujausi pavyzdžiai: Buch, C., 2001, 2002 ir kiti atnaujintoje „Zeitschrift für das gesamte Familienrecht“ [FamRZ]), tokiu būdu sumažindami tėvų konflikto problemą, susijusią su atsiskyrimu/skyrybomis (pavyzdžiui, Salzgeber ir Stadler, 1998, Salzgeber, Stadler, Schmidt ir Partale, 1999; Stadler ir Salzgeber, 1999; Lehmhuhl ir Lehmkuhl, 1999; Fegert, 2001; Dettemborn, 2001). Todėl būtina ryžtinga psichologinė ir teisinė intervencija dažnai būna nepaisoma arba vilkinama.

Sunkiais PAS atvejais dažnai atsiranda ilgalaikis ir dažnai pasitaikantis santykių ir ryšių nutraukimas tarp vaikų ir kažkada mylėtų tėvų, o kartais ir tarp brolių ir seserų. Retai būna tinkamai atsižvelgiama į paliktų tėvų ir kitų artimųjų (pvz. senelių) skausmingą patirtį, stebint PAS vaiko traumavimą (pvz. Kolk, van der, McFarlane ir Weisaeth (Red.) 1996, 2000; Kodjoe, 2000; Surenk, 2001). Tokie traumuoti žmonės gali vėliau atsidurti psichiatrinėse ar psichoterapinėse klinikose dėl didelių psichologinių, psichosomatinių ir psichiatrinių problemų (Napp-Peters, 1995; Franz, Lieberz, Schmitz ir Schepank, 1999; Franz, Häfner, Lieberz, Reister ir Tress 2000; Bron, Strack ir Rudolph. 1991; Paris, 2000; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000).

PAS sukelia sisteminį vaikų supratimo ir savęs suvokimo sutrikimą ir giliai užslėptą savęs atstūmimą. PAS vaikai praranda gebėjimą pasitikėti savo jausmais ir žinojimu. Vaikai yra pilnai ir absoliučiai priklausomi nuo programuojančių tėvų, jie praranda realybės jausmą ir savęs pačių supratimą. Asmeninė tapatybė būna pažeista, pamažu gęsta ir sugniuždoma.

Pasekmės - neigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimo savimi stoka ir giliai užslėptas nesaugumo jausmas (Finkelstein, 2003). Dėl didelio spaudimo prisitaikyti ir būti ištikimais atstumiantiems tėvams, vaikai išmoksta prisitaikyti prie kitų asmenų lūkesčių. Ryški individualybė ir autonomija negali vystytis tokiomis aplinkybėmis. Skaudu, tačiau dažnai gali vystytis sunkiai pagydomi asmenybės sutrikimai – „netikros asmenybės“ fenomenas (Winnicott, D. W., 1990). Su šiuo fenomenu susiduriame, pavyzdžiui, valgymo sutrikimų, priklausomybių ir kitų psichosomatinių sutrikimų atvejais. „Kas aš esu?“, „Ką aš galvoju?“, „Ką aš iš tiesų jaučiu?“ - pažeistuosius dažnai kankinantys visą gyvenimą klausimai ir abejonių šaltiniai.

Paveiktą vaiko asmenybę ir esmę dar labiau pažeidžia heteronominis aktyvus atstūmimas, atmetimas, neigiamas vaizdavimas anksčiau mylėtų tėvų. Tai traumatizuoja  labiau, negu jeigu jie juos būtų iš tiesų praradę (pavyzdžiui, jiems mirus). Tiek didelis kaltės jausmas, tiek ir tėvų indėlis pačios asmenybės bruožams – turi būti smarkiai užgniaužiami arba atskirti, t.y. „amputuoti“, kalbant metaforiškai. Tai trukdo ir net užkerta kelią lytiškai bręstančiam vaikui atsiskirti nuo idealizuojamo prižiūrinčio tėvo bei nuo juodinamo antrojo iš tėvų. Pasekmėje gali atsirasti ilgalaikės vystymosi problemos.

Neišspręsti patologiniai simbiozės kompleksai, esantys PAS atveju, yra vadinamų „asmenybės ligų“ esmė, kurie svyruoja nuo psichinių ligų iki abejojimo sindromo, depresijos, nerimo sutrikimų, seksualinių sutrikimų ir nukrypimų iki pat priklausomybių ar psichosomatinių ligų. Lengvesni atvejai gali būti be akivaizdžių patologinių rodiklių, vis dėlto jie pablogina paveikto asmens gyvenimo kokybę (Uexküll, v., 1996; Mentzos, 1998; Dulz ir Schneider, 1999; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000; Bäuerle ir Moll-Strobel, 2001; von Boch-Galhau, Kodjoe, Andritzky ir Koeppel (Ed.) 2003.

PAS vaikai išmoksta kraštutinumų modelį – pajungimo ir pilnos kontrolės santykiuose (tarp vadovų ir pavaldinių). Kadangi, vadovaujantis jų patirtimi, meilė ir prisirišimas gali būti išnaudojami kitiems kontroliuoti ir jais manipuliuoti, vėliau intymumas ir meilės jausmai būna sunkiai priimami daugelyje atvejų, dėl atsinaujinančios asmenybę žlugdančio manipuliavimo baimės. Žmonėms su PAS dažnai yra sunku kurti artimus santykius su kitais žonėmis arba išlaikyti tinkamą atstumą su jais.

Psichologinį/emocinį arba Narcizo piktnaudžiavimą dažnai būna sunku identifikuoti, nes dažnai tai daroma ne dėl noro pakenkti, bet tai pasireiškia po apgaulinga meilės išore. Vis dėlto, atsižvelgiant į jo pražūtingą ir ilgalaikį psichopatologinį poveikį, jis nebeturėtų būti toleruojamas, kaip ir kitos piktnaudžiavimo formos. Vaikai turi būti nuo to apsaugoti (Gardner, 1998, 2001 a ir b, 2002, 2003; Clawar ir Rivlin, 1991; FIscher ir Riedesser, 1998; Andritzky, 2002).

Vertinant galimus vaikų norus, reikia atidžiai stebėti ar tai, kas sakoma, yra susiję su tikruoju vaiko noru, ar tai atsiranda dėl manipuliavimo, ir taip pat ar tam tikros priemonės, pavyzdžiui, santykių nutraukimas, yra iš tikrųjų būtinas ir naudingas vaikams, o gal jie yra visiškai žalingi. Apskritai, vaiko sukurto prisirišimo prie jo mamos ir tėvo puoselėjimas arba atkūrimas yra pagrindinis vaiko gerovės aspektas, ir šių ryšių toleravimas turi būti pagrindiniu kriterijumi skiriant globą.

Ursula Kodjoe
Psichologė M.A., Šeimos terapeutė, Mediatorė
Telefonas: 0049-7641-954577
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 


Naudinga informacija
Skaitytojai rašo
Mūsų partneriai
Reklaminis skydelis
Parental Alienation Awareness Organization

Kovos už Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimą organizacija, Pasaulinės Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo dienos, balandžio 25-osios, iniciatorė